Mes naudojame slapukus siekdami pagerinti jūsų naršymo mūsų svetainėje patirtį, išanalizuoti mūsų svetainės srautą ir suprasti, iš kur ateina mūsų lankytojai. Susipažinti su privatumo ir slapukų politika galite
čia.
„Žinau, ką renku“ - tai nešališkas politikos stebėsenos tinklas, kuriame dalyvauja jauni žmonės iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Siekiame, kad Lietuvos politikai būtų atskaitingi rinkėjams, todėl skatiname piliečius sąmoningai dalyvauti viešajame gyvenime ne tik prieš rinkimus, bet ir po jų.
Populiariausi klausimai atsakymai
Klausimo statusas:
Klausimas atsakytas
Klausimas neatsakytas
Viltė Zaveckaitė
2024-05-22
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Jeigu būsite išrinkta (-s), ar gamtos apsaugos įtvirtinimas ES teisėkūroje taps Jūsų veiklų prioritetu? Ir ar visomis pastangomis sieksite sumažinti iškastinio kuro naudojimą ES?
Jei būčiau išrinktas Europos Parlamento nariu, vienas iš mano veiklos prioritetų būtų gamtos apsaugos stiprinimas ir iškastinio kuro naudojimo mažinimas pereinant prie atsinaujinančios energijos šaltinių, skatinant žaliąją ekonomiką ir inovacijas, bei užtikrinant tvarią ir aplinkai draugišką ateitį ES lygiu
Mes, žmonės ir mūsų civilizacija darome poveikį ekosistemoms ir klimatui. Tai pasiekėme savo industrializacija. Tai sudėtingas ir galingas procesas, kurį pakeisti yra sunku. Bet jeigu nesiimsime priemonių - pakeisime Žemę taip, kad patiems nuo to bus blogai. Todėl paskatos keistis yra gan savanaudiškos. Deja tai sunku parodyti ir įrodyti priežasčių-pasekmių ryšiais, nes ekosistemos sudėtingos.
Priemonių imtis reikia šiomis kryptimis:
1. Daryti savo poveikį ekosistemoms mažiau kenksmingu ar gal net naudingu.
2. Daryti mažesnį poveikį ekosistemoms.
3. Taisyti ką jau pagadinom
Visoms trims kryptimis reikia veikti ir didinti mastus. Ir tai turi būti, Europos Sąjungos prioritetų, nes tik ši organizacija gali pasiekti pakankamai didelius mastus.
Pagrindinis prioritetas socialinis, ekonominis, pilnavertis, lygiateisis gyventojų gyvenimo lygis visose ES šalyse. Kol 80 proc. gyventojų priversti egzistuoti ar gyventi ant skurdo ribos kalbėti apie iškastinio kuro atsisakymq nelogiška. Mažinti reikia tik ne tokiais tempais.
Mano įsitikinimu, ES skiria pakankamai dėmesio gamtos apsaugai ir kelia sau bei valstybėms narėms tikrai ambicingus tikslus kovoje su klimato kaita, iškastinio kuro atsisakymu ir pan. Jei būčiau išrinktas į EP, daryčiau viską, kas yra EP nario galioje, kad tiek ES, tiek ir Lietuvoje toliau būtų laikomasi ES žaliojo kurso tikslų ir jie būtų sklandžiai įgyvendinami. Juk žaliojo kurso esmė ir yra tapti klimatui neutralia bendrija, atsisakant iškastinio kuro ir pereinant prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Be to, reikia nepamiršti, kad iškastinio kuro naudojimo mažinimas kartu yra ir mažinimas priklausomybės nuo rusiškos energijos. Mes, lietuviai, tai ypatingai gerai suvokiame: buvome pirmieji Europoje, visiškai atsisakę rusiškų dujų.
pasakysi atvirai - tai nebus mano prioritetinis klausimas, tačiau iškastinio kuro mažinimo idėjai pritariu, ES turi dar daugiau investuoti į atsinaujinančių energetikos išteklių gavybą.
Mano prioritetai yra žmogaus teisės ir jaunimo politika, tačiau neabejoju, kad rūpestis gamta ir mūsų planetos ateitimi yra gyvybiškai svarbu kiekvienam. Mūsų planetos ateitis ir mūsų ateitis yra neatsiejamos. Nors ekologinėse temose turiu tik bendrą supratimą ir man tikrai trūksta daugiau žinių, palaikyčiau gamtosaugines iniciatyvas ir siekčiau, kad Europa kuo toliau, tuo labiau taptų žalesnė ir tvaresnė, būtų skatinamas atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas, būtų laikomasi ES žaliojo kurso tikslų ir jie būtų sklandžiai įgyvendinami.
Pagrindiniu mano veiklos prioritetu ateinančioje kadencijoje bus saugumo Europos rytiniame pakraštyje klausimai: Ukrainos pergalė, jos atstatymas, narystė ES ir NATO. Iškastinio kuro sumažinimas ir Europos žaliasis kursas, nors ir netiesiogiai, su tuo taip pat susiję. Greitesnė Europos ekonomikos transformacija į žaliąją ekonomiką (ir energetiką) lems ir dabar esančios priklausomybės nuo iškastinio kuro iš agresoriaus – Rusijos, o tai savo ruožtu leis ryžtingiau siekti Ukrainos pergalės.
Todėl remiu Europos žaliąjį kursą, ES siekius tapti klimatui neutraliu žemynu, ir gamtos apsaugą, kaip vieną Žaliojo kurso elementų.
Jeigu būsiu išrinkta, tai gamtos apsaugos įtvirtinimas ES teisėkūroje bus neatsiejamas kaip vienas iš mano veiklos prioritetų. Taip pat bus dedamos visos pastangos siekiant sumažinti iškastinio kuro naudojimą ES.
Jei būsiu išrinktas, sieksiu, kad gamtos apsaugos būtų siekiama nesužlugdant mūsų pačių žemės ūkio ar pramonės. Norint atsisakyti iškastinio kuro, tiems, kurie jį naudoja turi būti sudarytos sąlygos pereiti prie netaršių kuro rūšių skiriant paramą. Ypač tai pasakytina apie individualius vartotojus.
Visomis pastangomis stengsiuosi mažinti visą tą ES nesąmonę, kuri vadinama žaliuoju kursu, taip pat ir dėl iškastinio kuro naudojimo. Mano prioritetu taps tokios gamtos apsaugos, kaip ji suprantama dabar ES, panaikinimas ES teisėkūroje.
Esu išsikėlęs sau kelis prioritetus, kurie irgi labai svarbūs: saugumas, demografinės situacijos gerinimas, demokratijos plėtra. Bet sutinku, kad žmogaus veikla turi palikti kuo mažesnį neigiamą pėdsaką planetai. Kadangi auginu du vaikus, tikrai labai nuoširdžiai norėčiau, kad jie augtų tvarioje, švarioje ir saugioje aplinkoje. Palaikysiu iniciatyvas, kurios kurs draugišką planetai situaciją.
Taip, tai yra bendras reikalas, svarbus tikslas, reikalaujantis tolimesnių pastangų. Balsavau ir pritariau Žaliojo kurso politikai, kuri numato iškastinio kuro naudojimo mažinimą. Dekui už aktualų klausimą
Gamtos apsauga ir iškastinio kuro mažinimas turi būti vykdomas vadovaujantis protingumo kriterijumi, kad netaptų priežastimi žlugdyti ES ekonomiką, padaryti ją nekonkurencingą Pasaulyje ir apriboti būtiną finansavimą kitose svarbiose srityse - gynybai, švietimui, sveikatos apsaugai, socialinėms reikmėms ir t.t.
Kitame klausime detaliau aptariau, kaip kraštutiniai, ideologizuoti tikslai gamtos apsaugos ir iškastinio kuro mažinimo srityse gali tapti nacionalinėmis grėsmėmis ES valstybėm.
Žaliasis kursas yra jau šiandien galiojantis iniciatyvų, strategijų, direktyvų bei reglamentų rinkinys. Didysis iššūkis ne naujų prigalvoti, o įgyvendinti tai, kas jau priimta. Palaikau Žaliojo kurso keliamus tikslus, todėl skirčiau rimtą dėmesį jų įgyvendinimui visoje ES.
Rodyti daugiau
Suskleisti
Raimonda Bunikytė
2024-05-14
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Jeigu būtumėte įrankis, kuriuo norėtumėte būti ir kodėl?
Forbes universaliausiu žmonijos įrankiu išrinko peilį. Jis atlieka daug funkcijų ir yra pagrindinė technologija, davusi pradžią visoms kitoms. Dar kitas įrankis yra raštas, kuris leido fiksuoti žinias ir idėjas. Abu šie įrankiai stūmė civilizaciją ir kultūrą į priekį.
Pirma mintis - norėčiau būti raktas:
* tai galėtų būti durų raktas, kuris atrakintų užrakintas duris;
* raktas atrakinantis skrynią su lobiu;
* perkeltine prasme raktas atrakinantis kelią į žmogaus širdį, o galbūt...
* virtualus raktas į platesnį žinojimą
* arba tiesiog raktas, kuris suveržtų klibantį varžtą arba
* atsuktų varžtą, kai to reikia :)
Labai įdomus klausimas. Jei jau reikėtų rinktis rinkčiausi būti tam tikras jungiamasis elementas, kuris jungtu atskiras detales vardan didesnio tikslo.
Rinkčiausi veiną iš muzikos instrumentų, nes muzika suvienija ir leidžia suvaldyti emocijas, kurios dažnai trukdo rasti kompromisą konflikto metu. Nrėčiau, kad dažniau vieni kitus išgirstume ir būtume atlaidesni priešingai nuomonei, stengtumėmės kurti, o ne griauti.
Jei įrankiu galima pavadinti kompiuterį tuomet kompiuteriu, nes tai sumanus žmogaus išradimas, kuris labai gelbsti žmogui. Kaip ekonomistas vertinu visus išradimus, kurie padeda evoliucijai ir žmonių gerovei.
Nelengvas klausimas. Galima, pateiksiu du atsakymus?
1. Knyga.
2. Garsiakalbis.
Nes kartais reikia analitiškai dėstyti mintis, o kartais - rečiau - garsiai rėkti.
Būčiau vintažinė siuvimo mašina. Patvari, mechaninė, kad būtų mažai kam gesti ir ji tarnautų neskaičiuodama dešimtmečių. Nebijotų pradedančiojo rankų ir dainuotų dirbant įgudusiomis. Padėtų ji aprengti ne vieną šeimą, palenktų ne vienas kelnes nepriekaištingam įvaizdžiui, marškinių iš Humanos, ir vaikams dovanotų per naktį siūtus svajonių kostiumus darželio šventėms ir Helovynams.
Manau, kad tie asmenys, kurie yra nuteisti ir neatlikę bausmės, teisėkūroje jokiu būdu neturėtų dalyvauti. Tačiau jokia bausmė neturėtų tęstis amžinai.
Turėtų. Žmogus į gerą gali pasikeisti anksčiau, nei baigiasi jo bausmės laikas. Be to, vis tiek sprendimai priimami balsų dauguma, o ne vienasmeniškai.
Tokiais atvejais įstatymai numato atsakomybę ir ribojimus, pvz. dalyvauti teisėkūroje ar būti renkamiems. O jei šį klausimą taikote man asmeniškai, tai atsakysiu aiškiai. Teistumas panaikintas teismo sprendimu. 2003-2005 buvau korumpuotų interesų grupių ir prokremliškų politikų persekiojimas (nušalintas prezidentas R.Paksas) už tai, kad principingai gyniau Vilnių ir jo gyventojus nuo tokių grupių įsigalėjimo bei perversmo Taryboje. Niekada savo kaltės nepripažinau, o teismų sprendimai buvo įtakoti tų pačių interesų grupių (MG Baltic grupė) ir nuo jų priklausomų politikų. Apie tai galite pasiskaityti VSD 2018 m. pažymoje Seimui apie tų grupių įtaką teisėsaugai ir teismams. Esant tokioms aplinkybėms vėl, net žinant, kokį kančių kelią man teks praeiti, daryčiau tą patį. Už principus reikia kovoti. Paskaitykite, pilnas google, pvz: 15min.lt ,,VSD pažyma be užtušavimų įvardyti visi MG Baltic užgaidas vykdę politikai, valstybės institucijų vadai, rektoriai, teisėjai, prokurorai''.
Ne, jei asmuo nesilaiko įstatymų, jis neturėtų jų ir kurti. Bet teistumas teistumui nelygu. Turi būti galimybė pasitaisyti. Praėjus ilgam laiko tarpui (pvz. dešimtmečiui), jei nusikaltimas buvo vienkartinis ir jį atlikęs asmuo gali įrodyti, kad pasikeitė, turi būti veikianti užmiršimo teisė.
Asmenys, kurie nesilaiko įstatymų, gali turėti teisę reiškti savo nuomonę ir dalyvauti viešame diskurse, tačiau tai neturėtų reikšti, kad teisti asmenys, kurie nesilaiko įstatymų, turėtų tiesioginį įtakos teisėkūros procesui.
Įstatymo leidėjui standartai turi būti aukštesni. Teistumo atvejų gali būti įvairių, bet mano asmenine nuomone, tam tikros sankcijos (nekandidatuoti keletą metų ar panašiai) turėtų būti.
Žiūrint, kokie įstatymai ir koks teistumas. Jei teistas už tiesą (realu tiek Sovietų, tiek dabartinėje Europos Sąjungoje), gali dalyvauti. Jei už korupcinius, smurtinius ar lytinius nusikaltimus, tai ne.
Manau, kad įstatymų nesilaikymas turi užtraukti adekvačią ir teisėtą atsakomybę. Teistumo pagrindai ir pasekmės taip reguliuojami teisės aktais.
Rodyti daugiau
Suskleisti
Miglė
2024-05-13
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Pastaruoju metu (ypač po pandemijos) pastebima, kad vis mažiau studentų renkasi dalyvauti tarptautinio mobilumo programose (pvz., Erasmus). Kokių priemonių reikėtų imtis, kad jauni žmonės būtų paskatinti vykti semestrui ar keliems į užsienį?
Jaunimas yra aktyvus, kai mato tame prasmę ir naudą. Pati negalvoju, kad tai pandemijos pasekmė. Reikėtų paanalizuoti ir, manau, išryškėtų visai kitos priežastys, kurios nemotyvuoja dalyvauti programose.
Pirmiausia, reikėtų skatinti studentus pasinaudoti galimybę nuvykti į kitą šalį tiesioginių pokalbių su dėstytojais ir įstaigų vadovais metu. Antra, puikiai veikia ir teigiamos patirties sklaida principu "studentas - studentui", kai jau grįžęs studentas dalinosi gerąja patirtimi. Trečia, yra alternatyva negalitiems dėl įvairių priežasčių išvykti ilgesniam laikui - BIP (Blended Intensive Programme), t.y. trumpalaikės savaitės intensyvios programos, kurių metu studentai iš mažiausiai trijų šalių dalinosi patirtimi, kartu studijuoja, taikant inovatyvius metodus.
Šiai problemai spręsti galima pasitelkti daug būdų:
1. Pasiūlyti studentams įdomias programas per Erasmus;
2. Pasiūlyti geras stipendijas;
3. Skatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp skirtingų šalių universitetų;
4. Suteikti daugiau informacijos apie Erasmus galimybes.
Yra keletas galimų priemonių, kurias būtų galima įgyvendinti, kad paskatinti studentus dalyvauti tarptautinio mobilumo programose:
1. Finansinė parama: Suteikti stipendijas ar kitas finansines skatinimo priemones, kad būtų lengviau įsisavinti kelionės išlaidas.
2. Informacijos sklaida: Plačiau reklamuoti tarptautinius programų privalumus, galimybes ir naudą studentams, galbūt organizuojant specialius susitikimus ar seminarus.
3. Flexibilumas studijų programose: Suteikti galimybę lengviau perkelti kreditus tarp mokslo įstaigų, taip palengvinant studentų mobilumą.
4. Socialinė integracija: Organizuoti veiklas ir renginius, kuriuose dalyvautų tiek vietiniai, tiek tarptautiniai studentai, skatinant bendravimą ir draugystę.
5. Kultūrinis paruošimas: Teikti pradinį kultūrinį mokymą ir palaikymą studentams, kurie vyksta studijuoti į kitą šalį, kad būtų lengviau prisitaikyti prie naujų kultūrų ir aplinkos.
Manau labai svarbu žinoti kodėl studentų nebedomina dalyvauti mobilumo programose, kokios priežastys lemia tokį jų apsisprendimą, tada galima būtų ieškoti sprendimų kaip paskatinti juos.
svarbu pabrėžti ir akcentuoti, kokias galimybes jaunimui teikia Europa, tai ir Jūsų minima Erasmus, Discovery EU, European youth programa, šiais mobilumo laikais ir prabėgus pandemijos ribojimams, jaunas žmogus netruks pasinaudoti galimybėmis išvykti, sukaupti žinias ir labai tikiuosi grįš į Lietuvą.
Palengvinti dokumentų pildymą, padidinti lėšas, nes skiriamų neužtenka pragyventi, sudaryti galimybes vykti dviese (su draugu(-e)), kad būtų drąsiau ir lengviau adaptuotis.
Pandemija ir jos metu taikytos priemonės pakeitė ne tik jaumino, bet ir vyresnių žmonių įpročius - "per naktį" tapome bendraujančiais nuotoliu. Jaunimui reikia skatinti džiaugsmą bendrauti gyvai, kviesti bendrai veiklai. Prasminga būtų kviesti žinomus ar kitaip įdomius žmones, kurie patys yra dalyvavę Erasmus programose, pasidalinti savo patirtimi.
Galiu pasidomėti ir vėliau atsakyti į šį klausimą, bet nuojata kužda, kad universitetuose mažėjant studentų, galimai patys universitetai nesiūlo, arba nepakankamai sudomina studentus, jog dalyvautų Erasmus programose.
Keistas klausimas ir keista problema. Manau, kad kiekvienas studentas nori kažkurį laiką (semestrą) studijuoti užsienyje, įgauti naujų žinių ir draugų. Nemanau, kad tai pandemijos pasekmė, greičiau papildomų išlaidų, apgyvendinimo problemų ar per mažas pasirinkimas studijų užsienyje. Man reikėtų daugiau informacijos apie priežastis, tada tikrai galėčiau pasiūlyti ir sprendimus.
Manau čia reikalingi keli aspektai. Visu pirma, informacine sklaida bei nuoseklus informatyvumas apie tokias programas. Informacinė sklaida ne tik kaip informacijos pateikimas, bet nuoseklus paaiškinimas apie naudą ir galimybes. Antra - tinkamo finansavimo ir išpildymo užtikrinimas. PVZ. jeigu tai Erasmus be apgyvendinimo finansavimo - prisiimti tokia atsakomybę valstybei arba mokymo institucijai.
Nesuprantu, kodėl jaunus žmones reikia skatinti išvykti iš tėvynės. Mažesnis poreikis išvykti, rodo, kad pajamos Lietuvoje baigia prisivyti užsienyje gaunamas pajamas. Todėl sąmoningesni studentai koncentruojasi spartesniam išsilavinimo gavimui, o nuotykius ir keliones atideda vėlesniam laikui. Sąmoningi studentai supranta -kuo greičiau gaus išsilavinimą ir pradės pastovią darbinę veiklą, tuo anksčiau galės gauti paskolą būstui ar versui.
Pateikti išsamesnę informaciją studentams, labiau suderinti mokymo ir praktikos programas tarp bendradarbiaujančių universitetų, skirti papildomą finansavimą.
Sveiki,
Taip, po pandemijos buvo pastebėtas akivaizdus nuosmukis. Taip pat ir dėl infliacijos, padidejusių pragyvenimo kaštų, bei politinės įtampos. Tačiau visi požymiai rodo, kad šie skaičiai sparčiai kyla ir 2024 metais prognozuojama, kad paklausa pasieks pasiūlą. Žinoma, tobulumui ribų nėra, todėl paskatinti galima būtų suteikiant daugiau informacijos, pasitelkiant ne tik tradicinius informavimo metodus, taip pat pasiūlant dar geresnes programų sąlygas, pasiekiamumą ir įvairovę. Nepamaišytų ir biudžeto didinimas…
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kodėl vis mažiau studentų renkasi dalyvauti tarptautinėse mainų programose. Jei tai dėl to, kad krito mokymo kokybė studentai teisūs. O gal stipriai padidėjo mokymosi ir pragyvenimo kaštai, o gal krito studentų šeimų pajamos? O gal tai todėl, kad atsirado galimybės ir tapo priimtina mokytis nuotoliniu būdu? Su technologijomis nepakariausime. Kiekvienu atveju sprendimai skirtingi.
1. Vienas iš svarbiausių dalykų jauno žmogaus gyvenime yra palankios ir kokybiškos sąlygos tobulėti, kad jauni žmonės galėtų atskleisti savo potencialą ir galimybes srityse, kurios juos daro laimingais. Tad svarbu, kad vieta, kurią renkasi jaunas žmogus būtų atliepianti jo poreikius ir savirealizacijos galimybes.
2. Darbo galimybės. Kitas svarbus rodiklis yra turėti galimybę išreikšti save darbo rinkoje, tinkamai panaudojant savo gabumus. Tad dar vienas svarbus argumentas - paskatinimas ir palankios sąlygos darbo rinkoje.
Rodyti daugiau
Suskleisti
Augustė Gočelkytė
2024-05-13
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Kaip prisidėtumėte prie dezinformacijos mažinimo ES?
Atsakingos kibernertinės institucijos prapletimas. Su aiškiais atsekamumo kriterijais. Europa tam lėšų tikrai turi. Papildoma ikontr-dezinformacinės sklaidos priemonės visais būdais.
Tęsiu savo darbus, bendraudamas su kolegomis europarlamentarams ir ES piliečiais, pateikdamas tikrą informaciją apie aptariamos įvykius ir baltuosius už sprendimus, užkardinančius dezinformacijos sklaidą.
Pirma - kritinio mąstymo ugdymas dar anksti mokyklose, ypač OPVL (origin, purpose, value&limitations) metodo taikymas vertinant informaciją. Kokybiška žiniasklaida, kuri laikosi pagrindinių principų - šaltinių vertinimas, faktų tikrinimas ir minum dvi nepriklausomos nuomonės. Palaikyčiau įstatymų leidybos iniciatyvas, kurios reikalautų, kad socialinių tinklų platformų savininkai užtikrintų informacijos faktų tikrinimą ir reakciją į dezinformaciją. Tačiau, tai neturi varžyti teisės laisvai reikšti savo nuomonę bei įsitikinimus.
Politikai turi daugiau bendrauti ir aiškinti rinkėjams sprendimus - trumpi, situaciją paaiškinantys video įrašai, analitiniai straipsniai, rinkėjų ekskursijų organizavimas į ES institucijas
Priemonių yra daug, vienos veiksmingos, bet sunkiai įgyvendinamos, kitos vykdomos, bet neduoda laukiamo rezultato, kaip švietimas ir informavimas. Kiek beskatinam informacinį raštingumą ir kritinį mąstymą visuomenėje, bet dažnai sulaukiam priešingos reakcijos.
Mano nuomone, padės tik faktų tikrinimas. Reikia ne tik skatinti faktų tikrinimo platformų kūrimą ir naudojimą, kad vartotojai galėtų patikrinti informaciją ir jos tikslumą. Bet duoti užduoti AI, kad gavęs melagieną, jos negalėtų net atidaryti, prieš tai neperžiūrėjęs ir alternatyvių šaltinių:-)
Mano nuomone, viena iš pagrindinių priemonių kovai su dezinformacija turėtų būti žmonių švietimas šia tema. Švietimo įstaigose, viešojoje erdvėje skatinti piliečius lavinti savo kritinį mąstymą, tikrinti informaciją patikimuose šaltiniuose. Šis procesas ilgas, bet dirbant teisinga linkme galima pasiekti ilgalaikių rezultatų, kuomet galiausiai skleisti dezinformaciją nebeliks prasmės.
Kas tai yra dezinformacija? Dezinformacija yra Rusijoje ir Baltarusijoje. Europos Sąjunga yra laisvų ir demokratinių valstybių sąjunga ir nuomonių įvairovė yra neatimama demokratijos dalis. Suprantama, kad esant nuomonių įvairovei gali būti ir nepatikrintos bei subjektyvios informacijos. Bet tokia demokratijos kaina. "Demokratija yra bloga valdymo forma, bet geresnės niekas nesugalvojo" - Vinstonas Čerčilis.
Politikai turi daugybę galimybių didinti piliečių informuotumą dalyvaudami diskusijose, rašydami straipsnius ir atkreipdami dėmesį į šį klausimą. Aš taip pat aktyviai skatinčiau kritiškai vertinti informaciją, ją atsirinkti, būti savarankiškam renkantis savo infomacinį lauką. Lietuvoje prieš kone 10 metų esu prisidėjusi prie iniciatyvų kurti priemones kovai su dezinformacija.
Faktų viešinimas ir atskleidimas yra vienas iš efektyviausių būdų mažinti dezinformaciją.
Prielaidas dezinformacijos plitimui sukuria tendencingai informaciją pateikianti pagrindinė žiniasklaida. Taip ji praranda žmonių pasitikėjimą ir žmonės tampa paveikūs dezinformacijos. Todėl pirmiausia reikia, kad didžioji žiniasklaida būtų objektyvi, neslėptų ir tendencingai nepateiktų faktų (pavyzdžiui apie imigrantų nusikalstamumą), nepriklausoma ir neangažuota kuriai nors ideologijai (šiuo metu dažniausia ji yra angažuota globalistinei neomarksizmo ideologijai).
Sveiki,
Ačiū už klausimą.
Kadangi labai vertinu žodžio laisvę, manau, kad įvairūs draudimai, blokavimai ir pan. nėra pats teisingiausias kelias. Visos nuomonės turi teisę egzistuoti (žinoma, jei nekalbame apie nusikalstamos dezinformacijos, kuri gali kelti grėsmę, platinimą) Mano nuomone, kova su dezinformacija turėtų prasidėti švietime. Nuo mažų dienų piliečiai turi būti mokomi kritiškai mąstyti, analizuoti ir sugebėti atskirti informaciją nuo dezinformacijos. Taip pat tikrosios informacijos advokatai privalo sugebėti argumentais, faktais ir geležine logika paneigti dezinformaciją. Jei jie tai darys itin sėkmingai, žmonėms bus paprasta atsirinkti.
Dezinformacijai, kaip ir ginklams reikalingi pinigai. O pinigus rusija gauna parduodama branduolinį kurą JAV atominėms elektrinėms(apie 50% reikiamo kiekio); suskystintas dujas Portugalijai, Belgijai, Ispanijai, Prancūzijai, Vokietijai; naftą, grūdus ir metalą Turkijai; deimantus Belgijai ir t.t. Tie pinigai legaliai cirkuliuoja per Vengrijos, Austrijos bei kitų ES ir NATO šalių bankus. Skystų Europos vadovų ir godžių verslininkų dėka PARDUODAMA UKRAINOS LAISVĖ IR UKRAINIEČIŲ GYVYBĖS. Kokia deziformacija gali pakenkti daugiau už ŠIĄ TIESĄ?
Labai svarbu suprasti, kad pagrindinė priemonė norint išvengti dezinformacijos visomis prasmėmis yra nuolatinis visuomenės švietimas ir kritinio mąstymo ugdymas, nuolatinė edukacija nuo pat mažens. Norint išvengti dezinformacijos rizikos yra privalu įsitikinti dėl informacijos šaltinio patikimumo ir suprasti kaip svarbu yra nepasiduoti neaiškioms provokacijoms, neįsitikinus šaltinių ir autorių tikrumu.
Tad stengčiausi ir raginčiau visuomenę kuo atsakingiau domėtis su kokia informacija yra susiduriama, kad būtų galima suprasti koks jos patikimumas.
1. Edukacija ir mokymai: Skatinti medijų raštingumą ir kritinį mąstymą, teikiant piliečiams įrankius ir žinias, kaip atpažinti ir įvertinti patikimumą informacijos šaltinių.
2. Bendradarbiavimas su socialiniais tinklais: Reikalauti iš socialinių tinklų platformų atsakomybės už dezinformacijos sklaidą ir skatinti jas imtis veiksmų šioje srityje, pvz., pašalinti neteisingą ar kenksmingą turinį.
3. Skaidrumas ir atskaitingumas: Skatinti skaidrumą ir atskaitingumą tiek valstybės, tiek privačių subjektų veikloje, kad būtų lengviau atpažinti ir įvertinti informacijos šaltinių patikimumą.
4. Tarptautinis bendradarbiavimas: Stiprinti bendradarbiavimą tarp valstybių narių ir tarptautinių organizacijų, keičiantis informacija ir geriausia patirtimi kovojant su dezinformacija.
5. Teisės aktų tobulinimas: Tolesnis teisės aktų tobulinimas, siekiant užtikrinti efektyvesnį dezinformacijos reguliavimą ir baudžiamąją atsakomybę už jos skleidimą.
Manau, kad perteklinė kova su "dezinformacija" kartais gali būti pavojingesnė už pačią dezinformaciją, nes gali būti neišvengta pagundų kaip su "dezinformacija" kovoti su nepatinkančia nuomone. Žinoma, tai nereiškia, kad dezinformacija neegzistuoja ir kad ją reikėtų ignoruoti. Atskirais atvejais reikia priimti su konkrečia situacija susijusius sprendimus, bet visada teiktina pirmenybė objektyvios informacijos pateikimui, diskusijoms, o ne administracinėms priemonėms ir sankcijoms.
Rodyti daugiau
Suskleisti
Laurita Vabuolaitė
2024-05-14
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Kokios Jūsų pažiūros į tautines mažumas? Ar manote, kad Europoje turėtų būti priimami griežtesni veiksmai prieš rusakalbius kaip ir Lietuvoje?
Taip. Visgi ne visi atvykstantys ar ES gyvenantys rusai yra geranoriški. Turiu pavyzdžių iš kaimynų name. Kurie iki 2014 m. buvo, atrodo, normalūs žmonės, po to socialiniuose tinkluose pradėjo skleisti putinišką propagandą. Aiškina man, kad Putin xuilo yra labai nepagarbus šūkis ir etc.
Lietuvoje nėra imtąsi jokių griežtų veiksmų prieš rusakalbius. Tautinės mažumos praturtina kiekvieną valstybę ir jos kultūrą. Bet tuo pačiu vyksta globalizacijos ir integracijos procesai ir tautinių mažumų atstovai per tam tikrą laiką galiausiai asimiliuojasi. Taigi, įvairiom priemonėm galima tik paspartinti integracijos procesą
Ačiū už klausimą. Tautinės bendruomenės yra ES šalių visuomenių dalis. Jų integracija yra prioritetinis klausimas, ypač ES/NATO pafrontės valstybėse. Rusija (ir Baltarusija), pradėjusios agresyvų karą prieš Vakarų civilizaciją, kuris fiziškai vyksta Ukrainos teritorijoje, naikinant šią šalį, savo invaziją pridengia russkij mir (rusiško pasaulio) išsaugojimu bei plėtimu. Dėl A. Dugino, A. Selivanovo, N. Starikovo ir kitų Rusijos imperialistinės-šovinistinės ideologijos kūrėjų, puoselėtojų bei Maskvos režimo palaikymo dėka, russkij mir koncepcija užtikrina rusakalbių getų išsilaikymą Vakarų (tame tarpe, Baltijos) valstybėse. Tokiuose getuose formuojasi Kremliaus, kuris nuo 2013 metų "Naujo karo strategijoje" įvardina, kad karas, o ne taika yra normalus valstybės būvis, palaikymo jėgos. Būtent šių, ardomuosius veiksmus vykdančių, getų atžvilgiu turi būti priimti sprendimai, kurie leistų užkirsti kelią antivalstybinei, iš esmės diversinei, veiklai.
Mano požiūris į tautines mažumas yra teigiamas. Aš gerbiu kiekvieną žmogų, nepaisant jo tautybės. Tačiau manau, kad kiekviena valstybė veikia geriau, jeigu visi jos gyventojai paklūsta bendroms taisyklėms. Todėl labai tikiu integracija. Dėl Rusijos Federacijos piliečių (ne rusakalbių!) manau, kad kol Putinas vykdo neteisėtą nežmonišką karą Ukrainoje, piliečiai, kurie jį išrinko Prezidentu, neturėtų mėgautis visomis laisvėmis, už kurias Europa yra daug sumokėjusi.
Lietuvoje yra tik trys tautinės mažumos: romai, karaimai ir totoriai. Visi kiti - tautinės bendrijos (tai atsispindi ir tarptautinėje teisėje, skirtingos teisės ir skirtingi reikalavimai).
Tautinių mažumų padėtį valstybėje nustatyti yra tik pačių ES valstybių prerogatyva. Pvz., mūsų Lietuvoje atvejis, dėl mokyklų - turi būti kaip Latvijoje ir Estijoje. Pereinamasis laikotarpis. Kitataučiai mokiniai pereis į lietuviškas mokyklas arba į sulietuvintas jų mokyklas eis lietuvių vaikai, jeigu arčiau namų ir patogiau. Mokytojai, kurie teiksis išmokti lietuviškai ir sugebės neskleisti rusų pasaulių idėjų, galės ramiai dirbti.
Visgi ES mastu turi būti nukrepita politika prieš konkrečiai Rusijos minkštąją galią. Reikia vieną kartą baigti kalbas apie tai, kad ne visi rusai yra vienodi, kad yra ir gerų, kad jie yra sukūrę daug gero meno, kad politikos negalima painioti su menu ir pan. Reikia užmiršti visą tą rusišką meną. Europietiško meno Europoje yra pakankami ir be rusiško.
Tautinės bendrijos yra kiekvienoje šalyje. Ukrainos didelė dalis piliečių irgi kalba rusiškai, tačiau laiko save ukrainiečiais. Europa neturi priiminėti įstatymų prieš tautines mažumas, o juos integruoti. O jei yra palankūs fašistiniam Putino režimui ir vykdo priešišką veiklą (tokie gali būti bet kokios tautybės ir pilietybės) atsakomybė individuali. Putino režimo dezinformacijos skleidimo kanalai ir toliau turi būti nukertami, jr nesvarbu kokia kalba jie skleidžia dezinformaciją.
Lojalios šaliai tautinės bendrijos yra pilnateisiai ir pilnaverčiai piliečiai. Jos turi turėti galimybę puoselėti savo kalbą ir kultūrą. Tačiau visoje ES visų lygių valstybinis švietimas turi būti vykdomas tos šalies valstybine kalba, kurioje veikia švietimo įstaiga. Taip pat visų tautinių bendrijų ir mažumų atstovai norėdami dalyvauti darbo rinkoje, kur vyksta bendravimas su žmonėmis, turi puikiai mokėti valstybinę kalbą.
Ne nemanau. Tautinės mažumos tai nebūtinai kitos šalies piliečiai. Turime siekti integracijos ir dialogo, o ne segregacijos ar neapykntos kurstymo. Jie turi tokias pat teises ir pareigas , neša atsakomybę kaip ir kiti piliečiai.
Tautinės mažumos yra svarbi Europos visuomenės dalis, ir joms turi būti užtikrinamos lygios teisės ir galimybės. Dėl griežtesnių veiksmų prieš rusakalbius, tai yra politinė, socialinė ir teisinė sritis, kurioje būtina atsižvelgti į įvairias konteksto aplinkybes ir tarptautinius standartus dėl žmogaus teisių ir mažumų teisių apsaugos.
Rinkimai dažnai atspindi visuomenės nuomonę. Prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatai rodo, kad tautinėms mažumoms, gyvenančioms Lietuvoje, reikia ne atstumimo, o valdžios dėmesio.
Dėl veiksmų, kurių imamasi prieš tautines mažumas, ypač svarbu laikytis teisinės valstybės principų ir žmogaus teisių normų. Griežti veiksmai prieš bet kurią tautinę mažumą turi būti teisiniai ir proporcingi, o ne šališki ar diskriminaciniai.
nereikia rusakalbių marginalizuoti ir nustumti į paraštes, kaip gana dažnai pasitaiko mūsų šalyje, juos reikia stengtis ne bausti, o integruoti, aišku jei tai nėra Putino ir kremliaus naratyvus skleidžiantys asmenys.
Tautinės mažumos turi būti integruojamos į visuomenę, joms galioti visos vienodos taisyklės kaip ir titulinei tautai. Kaip ir Vakaruose, kitakalbes mokyklas ar viešuosius ženklus gali turėti nebent tik tos etninės grupės, kurios neturi savo valstybės (pvz., valai Jungtinėje Karalystėje ar lapiai Suomijoje). Tautinių bendrijų atstovai turi teisę vartoti savo kalbą ir kultūrą visuomeniniais pagrindais, tačiau visur Vakaruose įprastas ugdymas tik valstybine kalba tam niekaip netrukdo.
Labai palanki. Tiek karaimai, tiek romai yra pilnai integravęsi į Lietuvos visuomenę. Turime padėti joms išsaugoti savo kultūrinį savitumą. Kitos nacionalinės mažumos yra tautinės bendrijos, kurios turi integruotis į Lietuvos visuomenę. Integravimasis visada prasideda nuo kalbos. Puikus šalies kurioje gyveni kalbos mokėjimas paspartina kitataučių integravimąsi ir neleidžia susikurti nacionaliniams getams, anklavams. Tiek rusai, tiek baltarusiai, kurių per paskutinius metus buvo įleista virš 100 000, neskuba mokytis mūsų kalbos. Tokiu atveju reikėtų greitų sprendimų. Arba išmoksta kalba, arba privalo palikti Lietuvos teritoriją. Visi Lietuvos nedraugai greitai paliks šalį. Kitose Europos šalyse taip ir yra. Be kalbos nė iš vietos. Apie Lietuvoje taikomus griežtesnius veiksmus prieš rusus nesu girdėjęs. Jie čia jaučiasi kaip namie. Net kalbos mokytis nereikia.
Lietuvoje nėra priimti jokie griežtesni veiksmai prieš rusijos piliečius
Rodyti daugiau
Suskleisti
Augenis Vadluga
2024-05-14
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Jūsų nuomone, kuris iš kandidatų JAV prezidento rinkimuose yra artimesnis Jūsų pažiūroms (socialiniais, ekonominiais, kitais klausimais, t.t.), ir kurio iš kandidatų pergalė būtų naudingesnė Europos Sąjungai?
Man artimesnės Respublikonų partijos idėjos, todėl norėčiau jų delegauojamo kandidato pergalės. Tiesa, ponas Trump'as nėra labai prognozuojamas politikas, bet tikiu supranta ES interesus, ypač jei kalbame apie Kinijos keliamą ekonominę grėsmę, ar Rusijos imperialistinius interesus.
Iš principo man artimesni buvo respublikonai. Bet atėjus Trumpui, mane gąsdina jo radikalumas ir sąsajos su Rusija. Dabar manau, kad Lietuvai naudingesnis būtų Bidenas.
Iš šiuo metu esančių kandidatų (National Convention to select a presidential nominee - pas respublikonus bus liepos 15-18 dienomis, o pas demokratus rugpjūčio19-22) - Dean Phillips, kuriam atrodo pakanka ir politinės patirties ir ryžto, be noro tapti demokratų kandidatu. O ES būtų naudingesnė, tiek jo, tiek ir Joe Biden pergalė rinkimuose.
Abiejų kandidatų nuostatos yra pataikaujančios galimiems rinkėjams, todėl šiuo metu kalbėti apie tikrąsias jų pažiūras nėra prasmės. Kandidatai pirmiausia yra palankūs JAV interesams, tačiau ES būdama viena didžiausių JAV prekybinių/investicinių partnerių yra svarbi jos verslui, todėl nė vienas iš kandidatų negalės ES ignoruoti.
Vertinant kandidatų JAV prezidento rinkimuose įtaką Europos Sąjungai, svarbu atkreipti dėmesį į jų politikos sritis ir požiūrį į transatlantinį bendradarbiavimą. Kiekvienas kandidatas gali turėti skirtingą požiūrį į tarptautinius santykius ir prekybą, kas gali paveikti ES ir JAV santykius. Pavyzdžiui, kandidatas, kuris remia stiprų transatlantinį bendradarbiavimą ir tvirtą ES santykius su JAV, gali būti laikomas naudingesniu Europos Sąjungai. Tačiau galutinį sprendimą dėl to, kuris kandidatas yra naudingesnis, priima amerikiečiai per rinkimus.
Jeigu būčiau JAV pilietis balsuočiau už Bideną šį kartą. Trump'as galbūt taip pat yra padaręs ar padarytų sprendimų, kurie būtų palankūs Lietuvai ir Vakarietiškai liberaliajai demokratijai, bet jo nenuspėjamumas ir gan ryškios kompetencijos lubos mane gąsdina.
Kai kurie žmonės sako, kad Trump'as savo pasisakymais padėjo europiečiams pabusti ir skirti daugiau biudžeto gynybai, kas yra gerai. Bet manau, kad vienos kadencijos ir dabartinių jo pasisakymų jau užtenka. Dabar reikia daugiau kompetencijos ir nuoseklumo. Bet kaip iš tiesų bus - pamatysime po rinkimų.
Donaldas Trumpas. Apie jaudindumą spręsti galima bus tik po konkrečių darbų. JAV ir ES turi tarptautinius įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu, todėl Prezidento noras ar nenoras nedaro lemiamos reikšmės.
Rodyti daugiau
Suskleisti
Karolis M.
2024-05-14
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Ar ES turėtų siekti didesnės savo valstybių narių nepriklausomybės, ar spartinti federalizaciją, kuriant bendrą kariuomenę ir t.t.? Kodėl?
ES buvo sukurta siekiant pirmiausiai efektyvesnio ekonominio bendradarbiavimo tarp šalių. Taip pat galimų konfliktų/karų prevencijai: sukurta efektyvesnio institucinio bendravimo platforma. Nemanau, kad šiuo metu federalizacija yra perspektyvi ar reikalinga. Bendra karinė organizacija yra NATO - daugelis ES šalių yra šios organizacijos narės ir to manau pakanka. Tačiau matau galimybę efektyviau dirbti mažesnėms NATO narėms perimant atsakomybes iš JAV. Tik to siekti reikia ne trumpiškais metodais o nuosekliai ir efektyviai.
ES turėtų veikti, keldama aiškius tikslus ir juos viešindama. Jei iškyla poreikis ginklu ginti demokratines vertybes, galima pagalvoti ir apie bendrą kariuomenę. Jei reikia skatinti prekių judėjimą, reikia imtis atitinkamų bendrų veiksmų. Tačiau, jei veiksmai skirti tik centrinės ES valdžios stiprinimui ir darbo vietų biurokratams kūrimui, tai tokių reikėtų atsisakyti.
Federalizacija ir bendra kariuomenė - skirtingi dalykai. ES turi išsaugoti dabartinę sprendimų tvarką ir nevirsti Sovietų sąjunga. Kultūros, socialinė politika, mokesčiai turi likti atskirų šalių reikalas.
Esamo Turkijos vadovo ir kandidato į JAV prezidentus retorika ir elgesys kartais neramina. Norisi užtikrinto saugumo jausmo. Pritarčiau tam tikro bendro biudžeto visų valstybių gynybiniams pajėgumams vystyti. Turime bendrą valiutą, laisvą rinką, Šengeno erdvę, ECB ir kitokias institucijas, tai manau, kad to gal pakanka. Palikim erdvės galimybei konkuruoti.
Jei siekiame savalaikių ir greitesnių sprendimų reikalinga spartesnė federalizacija. Dabartinė situacija JAV, akivaizdžiai įrodo, kad ES bendros karinės pajėgos nepakenktų.
Didesnės valstybių narių nepriklausomybės stiprinimas gali atitikti tam tikrų šalių interesus ir padėti išlaikyti jų suverenitetą ir autonomiją. Tačiau tai gali sukelti įtampos ir konkurencijos ES viduje, o tai trukdytų bendram šios organizacijos veikimui ir sprendimų priėmimui.
Federalizacijos procesas, kuriame būtų sukurta bendra kariuomenė ir kitos federacinės struktūros, galėtų stiprinti ES kaip vieningą geopolitinį veikėją. Tai galėtų padėti ES efektyviau veikti tarptautiniuose reikaluose ir geriau apsaugoti savo piliečius. Tačiau šis procesas gali sukelti nepasitenkinimą valstybių narių, kurios norėtų išlaikyti savo suverenitetą ir kontrolę.
ES turėtų siekti glaudesnio šalių narių bendradarbiavimo, greitesnio sprendimų priėmimo, išsaugant nacionalinį identitetą. Tačiau bendros kariuomenės kūrimas, federalizacija gali iššaukti nacionalinį nepasitenkinimą ir pasipriešinimą, kaip tautiškumo naikinimą. Be to , kaip visada atsiranda "lygesnių " už lygius, kas tolimesnėje perspektyvoje paskatintų ES žlugimą. Tokioje panašioje sąjungoje (SSSR) jau buvome ir prisimename kuo tai baigėsi. Pasekmės jaučiamos dar ir šiuo metu. Europos sąjunga turėtų būti ne tokia .
pasisakau prieš federalizaciją, valstybės narės turi išsaugoti savo suverenitetą. Bendros kariuomenės kūrimui sakau ne, fokusas turi būti į NATO, nereiktų dubliavimosi. primenu, kad jau ir dabar ES turi savo spec. padalinius.
ES teisės aktai neturi prieštarauti LR Konstitucijai. Lietuvos atstovai išrinkti į ES Parlamentą neturi teisės pritarti tiems teisės aktams, kurie prieštarauja LR Konstitucijai.
Vienareikšmiškai aš UŽ, kad ES siektų didesnės savo valstybių narių nepriklausomybės. Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės, o federalizacija tai sunaikintų. Bendra ES kariuomenė dubliuotų NATO, o tai negerai, nes įneštų sumaišties į jau sukurtą bendros gynybos sistemą.
Kuomet Lietuva stojo į ES, tai buvo ekonominė sąjunga. Sutartyje yra numatyta tik laisva prekyba, laisvas darbo jėgos ir pinigų judėjimas. Būtų nuostabu, jei visos sutarties šalys laikytųsi šių sutarties sąlygų.
Pasinaudosiu kolegos iš Suomijos, gerb. Edward Hunter Christie citata: ”Apskritai, daug skepticizmo ir atsargumo dėl didžiosios „Europos armijos“ idėjos, ir ji prasideda nuo labai žemiškų priežasčių: valstybės beveik niekada nesujungia savo ginkluotųjų pajėgų, bet sudaro nacionalinių ginkluotųjų pajėgų aljansus ir koalicijas - tai jau turime per NATO. Su NATO turime bendrą vadovavimo struktūrą, pagal kurią skirtingos nacionalinės ginkluotosios pajėgos treniruojasi kartu ir, prireikus, kartu kovoja, o taikos metu nuolat dirba, kad padidintų savo sąveikumą priimdamos bendrus standartus. NATO tebėra geriausia, ką turime, kad tai padarytų, ir už to slypi dešimtmečių patirtis. Neabejotinai reikia daugiau pajėgumų - ypač iš Europos pusės.“
Turėtų būti išlaikyta pusiausvyra. Spartinti federalizaciją ar kurti bendrą kariuomenę reikalautų papildomų išteklių. Tokios prabangos dabartinėje situacijoje negalime sau leisti. Tačiau būtina aiškiai sutarti dėl bendros pozicijos geopolitiniais klausimais , o tikslus nacionalinių kariuomenių koordinavimas būtinas ir įmanomas pasiekti jau šiandien.
Nėra geresnio būdo užtikrinti tautos vertybes ir interesus, kaip tautinė valstybė. Europos žavesys ir stiprybė - jos tautų ir šalių įvairovė. Ūkinis ir kultūrinis Europos šalių bendradarbiavimas tam tikrose bendrai sutartose ribose yra teigiamas reiškinys. O štai politiniai sprendimai turi likti valstybių-narių kompetencijai. Europos Sąjunga buvo kuriama kaip kontinento šalių bendradarbiavimo erdvė, o ne virštautinė imperija. Jai tapus imperija tai būtų tik ūkiškai pagerintas Sovietų Sąjungos variantas. O Europos kariuomenė, atskira nuo NATO, būtų euroatlantinės galybės skaldymas, parankus tiktai Rusijai. Europa be Amerikos - tik Eurazijos modalumas. Ir tai vis mažiau slepiama.
ES šalys narės privalo skirti dėmesį tiek savo šalies kariuomenės vystymui, finansavimui ir pilno gynybinio funcionalumo užtikrinimui, tiek siekti ir bendro ES gynybos veikimo agresijos atveju.
Siekiant greitesnio sprendimų priėmimo ir didesnio efektyvumo, pasisakyčiau už ES kryptį federalizacijos link. Kariuomenės kūrimas nėra vienintelis kelias, kurį galima rinktis, tačiau valstybės narės turi dėti bendras pastangas ir rasti efektyvų sprendimą siekiant užtikrinti didesnį ES saugumą.
Esu už Europos Sąjungos valstybių suverenios lygybės principą, tačiau vertinant geopolitinius iššūkius pritariu glaudesniam šalių bendradarbiavimui ir bendrų darinių kūrimą saugumo srityje.
Laisvė ir teisingumas kandidatai į EP pasisako už tai Europos Sąjunga turi būti ne tik ekonomine, bet ir karine sąjunga glaudžiai veikianti kartu NATO. Mes už ES jungtines karines pajėgas ir bendrą ES sienų apsaugą. Čia federalizacijos lygmenį galima ir būtina stiprinti. Suprantame, kad tai ilgo kelio pradžia, bet jis yra būtinas. putinas iš rytų ir galima D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose yra gera paskata tai pradėti. Sieksime, kad tai būtų pagrindinis naujojo EP kadencijos tikslas. Plačiau apie tai www.laisve-teisingumas.lt ir mano straipsniuose https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/2191660/arturas-zuokas-laikas-europos-sajungai-tapti-ne-tik-ekonomine-bet-ir-karine-sajunga.
Rodyti daugiau
Suskleisti
Raimonda Bunikytė
2024-05-14
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Kuo vadovaujantis priimate vienus ar kitus sprendimus (tiek savo, kaip politiko, t.y. sprendimų priėmėjo, tiek gyvenime)?
Jei aš gyvensiu gerai, tai nereiškia, kad ir kiti gyvens gerai. Bet jei visi gyvens gerai, tai reiškia, kad ir aš gyvensiu gerai. Todėl verta stengtis, kad gerai gyventų visi, nes tai reikalauja tiek pat pastangų.
Tiek savo, kaip politiko, tiek gyvenime sprendimus priimu remiantis pirmiausia savo sąžinės balsu, tada remiantis moraliniais įsitikinimas ir asmenine ideologija. Suprantu, kad kartais tenka priimti ir nelabai malonius sprendimus, t.y. rinktis tarp dviejų blogų dalykų (nes ne visuomet politikoje sprendimai yra "malonūs"), tuomet įsiklausant į daugumą ir stengiuosi priimti tokį sprendimą, kuris būtų mažiausiai skausmingas ar turintis mažiausiai neigiamų pasekmių, bei kuris atlieptų daugumos balsą.
Priimant kaip politiko sprendimus išklausau specialistų nuomonę, organizuoju diskusijas, susipažįstu su užsienio praktika, teisine baze. Priimant sprendimus gyvenime remiuosi intuicija ir artimų žmonių nuomone.
Pirmiausia geležine logika, faktais, argumentais. Jei šių dalykų neįmanoma pritaikyti konkrečiam sprendimui, tada intuicija, tačiau pasveriant kokios bus tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės pasekmės. Jei tam tikras sprendimas turi daug variantų, tada atmetimo būdu.
Sprendimus priimu tik gerai išanalizavęs situaciją, be spontaniškumo. Remiuosi savo aiškiomis vertybėmis, vertinu nuoširdumą, patikimumą ir žodžio laikymąsi.
Tai visiškai skirtingi priėmimo sprendimų būdai. Vienas sprendimų priėmimas kaip politiko, kitoks būtų jeigu eičiau atsakingas pareigas ir trečias, tai gyvenime asmeninių sprendimų priėmimas.
1. Vadovaučiausi įstatymais, Lietuvos žmonių nuomone, Lietuvos bendra politine kryptimi, partijos linija, o tai yra mano rinkėjui duotų pažadų linija ir įgytų žinių pagrindu išvesčiau vientisą loginę grandinę.
2. Eidamas atsakingas pareigas, beto kas surašyta viršuje vertinčiau ir kitų partijų nuomones, esamą trumpai ir tolimai strateginei situacijai Lietuvai padėtimi ir patarėjų, ekspertų išvadomis
3. Asmeninius sprendimus, priimu asmeniškai. Turi būti logika ir sprendimas kiek įmanomai niekam nekenkti, o sau turėti naudos.
Visada apmąstau ar tai sąžininga mano ir visuomenės bei valstybės atžvilgiu. Jei tai politiniai sprendimai, remiuosi savo patirtimi, pažadais, rinkimų programomis ir liberalia pasaulėžiūra.
Būdamas politiku sprendimus priimu pirmiausia atsižvelgdamas į valstybės ir tautos interesą. Gyvenime sprendimus priimu, nuo tada kai esu vedęs, atsižvelgdamas į šeimoje priimtą sutarimą. Gyvenime bandau sekti Dekalogu.
Sveiki,
paprastai stengiuosi susirinkti informaciją iš įvairių prieinamų šaltinių, o tada spręsti, bet jei reikia greito atsakymo, tenka vadovautis sukaupta patirtimi. Dėlto stengiuosi nuolat domėtis esama politine situacija, mokslo ir verslo pasiekimais.
Kiekvieną savo sprendimą analizuoju remdamasis mąstymo šališkumo samprata. Suprantu, kad kiekvienas iš mūsų šališkas nes taip veikia protas kuris savyje kuria mąstymo tipus, dažnai ne objektyvius. Todėl naudoju Charlie Munger sukurta mąstymo šališkumo matrica, kuri leidžia į kiekvieną klausimą žvelgti giliau, obkektyviai, priimant efektyviausią sprendimą.
Tuo metu turimu kontekstu remiuosi. Moralinėmis nuostatomis ir patirtimi taip pat. O mano patirtis rodo, jog kažkaip paveikiant sudėtingus procesus reikia būti atsargiam ir tikrinti įvairus aspektus ir kontekstus. Dažniausiai padeda gebėjimas save įsivaizduoti mano sprendimų poveikio kontekste, t.y. empatija. Kontekstui suvokti labai svarbu turėti gerus duomenis ir remtis reikia labiau jais, o ne spėlionėmis. O taip pat liberalizmo bei žmogaus teisės postulatai: mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvės; asmuo turi turėti kaip galima daugiau laisvės daryti sprendimus, kurie tiesiogiai daro įtaką to paties asmens gyvenimui; žodžio laisvė neginčijama ir pan.
Rodyti daugiau
Suskleisti
Tomas Spiliauskas
2024-05-27
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Į kuria EP grupę/frakciją eisite? Kokia pagrindinė pasirinkimo priežastis?
Kairiųjų. LR Regionų partija yra centro kairės politinės ideologijos. Taika, solidarumas, socialinis teisingumas, lygybė, žmogaus teisės. Pagarba EP narių tapatybių ir nuomonių įvairovei.
Esu pasirinkęs dešiniųjų ID frakciją. Pagrinde dėl ideologinių ir moralinių nuostatų. Be to ši frakcija kelia saugumo, sienų apsaugos ir nelegalios migracijos klausimus.
Kadangi priklausau TS-LKD, o ši partija yra Europos liaudies partijos (centro dešiniųjų Europos politinės partijos) narė, turinti didžiausią grupę Europos Parlamente, žinoma, ketinčiau priklausyti ELP grupei.
Ką manote apie atominę energetiką ir elektromobilius? Kokią energetiką įvardintumėte kaip darančią mažiausią žalą aplinkai? Kodėl? Kuo remiantis įvardinote pasirinktą energijos gamybos rūšį?
Labiausiai palaikau energiją, kurios gamyba palieka mažiausią neigiamą pėdsaką mūsų planetai - vėjas, saulė, vanduo. Atominė energetika patogu, bet brangu saugumo prasme, reikia specifinių specialistų.
Atominė energetika gali būti veiksminga mažinant šiltnamio dujų išskyrimą, nes jos metu neauga anglies dvideginio emisija. Tačiau ji kelia nerimo dėl branduolinės saugos, atliekų tvarkymo ir galimų avarijų pasekmių.
Elektromobiliai taip pat gali mažinti aplinkai žalą, nes jie veikia be išmetamųjų teršalų, ypač jei naudojamos atsinaujinančios energijos šaltiniai elektros gamybai. Tačiau gamybos proceso metu naudojama energija gali turėti savo poveikį aplinkai, ypač jei jos šaltinis yra neatsinaujinantys energijos šaltiniai.
Kalbant apie energijos gamybos rūšį, darančią mažiausią žalą aplinkai, tai priklauso nuo regiono ir konkrečių sąlygų. Atsinaujinantieji energijos šaltiniai, tokiu kaip saulės ir vėjo energija, paprastai laikomi švariausiomis energijos gamybos formomis, nes jie generuoja mažai arba visai neprideda išmetamųjų teršalų į atmosferą ir nepriklauso nuo ribotų gamtos išteklių.
Atominė energetika gana vertinga, nes yra mažiau tarši, tačiau kyla sunkumų dėl saugumo. Elektromobiliai - puiku, taip pat mažina taršą, tačiau Lietuvoje vis dar neturime pakankamos infrastruktūros.
Manau, kad atominės energetikos technologijos pasiekė pakankamą saugumo lygį, kad užtikrintų harmoningą transporto elektrifikavimą derinyje su Saulės, Vėjo ir kitomis atsinaujinačios energetikos rūšimis. Vis dėlto mažiausią žalą aplinkai įvardinčiau Saulės energetiką. Stebiu rinkos dinamiką ir technologijų tobulėjimą praktiškai nuo 2007 metų ir anksčiau.
Atominė energetika yra viena iš ekologiškesnių ir ekonomiškai prasmingesnių sprendimų. Ji užtikrina stabilų ir didelį energijos tiekimą su mažesnėmis CO2 emisijomis lyginant su iškastiniu kuru. Tačiau geriausia ateitis yra atsinaujinanti energetika – saulės, vėjo jėgainės ir hidroelektrinės.
Atsinaujinanti energetika yra draugiška aplinkai ir tvari. Saulės ir vėjo energija yra neišsenkanti, o jų naudojimas nesukelia taršos ar šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo. Hidroelektrinės taip pat yra svarbi dalis, nors jų poveikis aplinkai priklauso nuo vietos ir masto.
Elektromobiliai, naudojantys atsinaujinančią energiją, yra dar vienas žingsnis mažinant aplinkos taršą ir priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jie sumažina transporto sektoriaus emisijas, ypač jei įkraunami švariomis energijos formomis.
Atsinaujinanti energetika yra geriausia ateitis mūsų vaikams ir kitoms kartoms, užtikrinant tvarų ir švaresnį pasaulį bei mažinant neigiamą poveikį aplinkai
Arominė energetika yra pati tvarausi ir saugiausia.
Elektromobilių technologija kol kas neturi nei ekonominio, nei ekologinio pagrindo. Pirmiausiai dėl taršos gamybos ir panaudotų elementų utilizacijos, antra, dėl iškastinio kuro naudojimo elektros gamybai. Be to esama energetinė infrastruktūra kol kas neturi pajėgumų, kad kiekvienas namų ūkis galėtų krauti elektromobilį namuose.
Atominė energetika šiuo metu yra būtina siekiant užtikrinti reikalingo energijos kiekio tiekimui. Šiuo metu turima atominė energetika kuria didelę problemą dėl radioaktyvių atliekų ir pačių jėgainių aptarnavimo saugumo. Tačiau manau, jog iškastinio kuro deginimas kuria didesnes. Dar įdomu kaip vystysis termobranduolinė ir mažų atominių jėgainių technologija.
Būtent šios technologijos užtikrina pakankamą energijos kiekį ir stabilumą. Vėjo, saulės, potvynių ir kitos technologijos taip pat svarbios, jos gan efektyvios, bet deja neužtikrina viso reikalingo energijos poreikio ir tiekimo užtikrinimo saugumo.
Elektromobilių didžiausia problema yra energijos kaupimas ir saugojimas. Ličio baterijų gamyba vis dar yra tarši ir naudojanti daug energijos. Tikiuosi, kad technologiniai proveržiai šioje srityje padės problemą spręsti. Šiuo metu elektromobiliai man atrodo kaip pati efektyviausia ir geriausia kryptis siekiant kuo labiau mažinti poveikį ekologinei sistemai.
Tenka pripažinti, kad šiuolaikinė atominė energetika daro mažiausią žalą aplinkai (čia pabrėžčiau žodį "šiuolaikinė"), elektromobiliai vis dar kelia klausimų , susijusių su techninėmis patikimumo charakteristikomis bei baterijų utilizavimo problemomis.
Mažiausią žalą aplinkai kelia vėjo energetika ir, tam tikromis sąlygomis, hidroenergetika. Branduolinės energetikos poveikis aplinkai globaliu mastu irgi nėra didelis (prilyginamas vėjo energetikai). Ypač patraukli yra mažų reaktorių ir žemo slėgio aušalų idėja, leidžianti praktiškai eliminuoti reikšmingų avarijų tikimybę. Ateityje, urano reaktorius pakeitus torio reaktoriais, praktiškai išnyktų ir radioaktyvių atliekų bei branduolinio ginklo neplatinimo problemos. Dėl elektromobilių reikia spręsti pagal suminį anglies pėdsaką, atsižvelgiant į jų gamyboje, eksploatacijoje ir utilizavime naudojamos elektros energijos kilmę, ir pagal socialinius aspektus, ypač pagal kobalto, naudojamo baterijų gamyboje kilmę (šiuo metu didelė dalis kobalto yra išgaunama naudojant vaikų darbą Kongo demokratinėje respublikoje).
Po Černobylio ir Fukušimos tragedijų, o taip pat - įtemptoje geopolitinėje padėtyje, žinant Rusijos atsainumą gamtosaugos klausimais, labai sunku be tam tikros nerimo dozės žiūrėti į atominę energetiką. Pasisakyčiau už atsinaujinančius išteklius, vėjo, saulės, organinę energetiką.
Mažųjų branduolinių raktorių panaudojimas dar tik žengia pirmuosius testinius žingsnius (Vajomingo valstija, JAV) ir, atrodo, kad ateityje gali rasti vietą, ypatingai užtikrinant vieningą energetikos balansavimo poreikį, išaugusią žaliojo vandenilio paklausą ir panašiai. Elektromobilių naudotojų skaičius kryptingai auga ir tikiu, kad ateityje jis dar ženkliau augs, ypač geriau vystatnt šios srities infrastruktūrą. Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energetikoje yra mūsų ateitis, ypač tai aktualu siekiant mažinti ŠESD emisijas.
Aš esu už atsinaujinančią vėjo ir saulės energiją, tačiau ji nėra tokia galinga kaip atominė ir nepatenkina viso poreikio, todėl turime didinti alternatyvios energijos šaltinių vystymą.
Norėtųsi, kad gatvėse važinėtų vis daugiau žalio transporto – elektromobilių ar automobilių, varomų vandeniliu. Vis dėlto, transporto transformacija į tą, kuri neterštų aplinkos, reikalauja daugiau laiko ir nemažai finansinių resursų. Pavyzdžiui, tam, kad išvystyti elektromobilių įkrovimo stotelių infrastruktūrą, kuri būtų patogi žmogui, reikia nemažai lėšų. Lietuvoje bent jau kol kas nesusitvarkėme su šiuo iššūkiu.
Manau, jog mažiausiai taršus yra vandenilis, kuris galėtų būti ateityje panaudojamas transporto ir metalo bei trąšų pramonėje, nes leistų mažinti CO2 kiekį.
Vandenilis gali būti išgaunamas naudojant vandenį ir elektros srovę. Degindamas su deguonimi vandenilis neišskiria jokių teršalų, o tik vandenį.
Į atominę energetiką žiūriu, kaip į vieną švariausių energetikos rūšių. Taip saulės energetika irgi labai efektyvi, tačiau mūsų klimato zonoje ji mažiau efektyvesnė. Elektromobilių gamybą vertinčiau skeptiškai, nes didžioji dalis elektromobilių baterijų yra neperdirbamos, taigi jei visas pasaulis pereis ant elektromobilių turėsime kitą krizę - nuodingų atliekų ir siaubingą elektros vartojimą. Jei žiūrėti iš loginės pusės ar ne geriau būtų pereiti prie blue cell elektromobilių varomų vandeniliu. Tokiu būdu atominės ir saulės elektrinės savo energijos perviršį galėtų skirti vandenilio skaidymo reakcijai, nenaudojant cheminių vandenilio išgavimo būdų ir nereikėtų didelių akumuliatorių. Žodžiu esu už technologijas, inovacijas, tačiau norėtųsi ilgalaikio efektyvaus planavimo ir pasaulinio susitelkimo šiuo klausimu. Kas iš to, kad mes važinėjame elektromobiliais , o Kinijos ir Rusijos gamyklos naudoja iškastinį kurą ir teršia vis labiau ir labiau.
Atominė energetika ypač perspektyvios “mažosios” AE - turi ateitį ir yra suderinama su “žaliuoju kursu”, dėl elektromobilių - klaustukas, reikia daugiau duomenų dėl jų eksploatavimo pabaigos utilizacijos kaštų. Kol kas jie nei pakankama rida, nei pigiu remontu nepasižymi.
Atominė energetika yra idealiausias sprendimas Lietuvai. Atominė energetika daro mažiausiai žalos aplinkai. Nėra prasmės stabdyti ar nekreipti dėmesio ir į kitas energetikos vystymosi rūšis. Konkurencija, technologijų vystymąsis tik sveikintina perspektyva.
Pritariame atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo ir energijos efektyvumą (pastatų renovacija) skatinančioms inciatyvoms. Prioritetas investicijos į atsinaujinančius energijos šaltinius ir technologijas, neatmetant ir naujų branduolinių technologijų panaudojimo galimybių ES. Skaitmeninės energetikos plėtra - pvz., protingi tinklai (smart grids) ir protingi skaitikliai, yra skatinamos siekiant padidinti energijos sistemos efektyvumą, lankstumą ir patikimumą. Prioritetas viešojo ir tarnybinio-komercinio transporto elektrifikavimui miestuose. Atvirumas technologijoms, kurios gali būti efektyvesnės ir aplinkai draugiškesnės, ypač transporto (sausuma, oras, vanduo) srityje.
Turime nustoti gyventi ateities kartų sąskaita ir investuoti į atsinaujinančią vėjo ir saulės energiją. Elektromobilius vertinu kaip pozityvų žingsnį siekiant atsisakyti priklausomybės nuo iškastinio kuro, tačiau siekiant dar labiau sumažinti taršą, turime galvoti ir apie viešojo transporto modernizavimą, prieinamumą bei efektyvumą.
Vėjo ir saulės energija daro mažiausia žalos. Reikia tik valstybės nepertraukiamos politikos ir rėmimo. Tai, kas duota gamtos paimame savo naudai be žalos gamtai
Rodyti daugiau
Suskleisti
Paulius Zurenis
2024-05-23
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Landsbergis ar Brazauskas, kurį palaikote labiau, ir kodėl?
Brazauskas. Gebėjimas burti, apjungti skirtingus įsitikinimus, socialinę padėtį turinčius gyventojus bendro tikslo siekimui. Gebėjimas priimti teisingus sprendimus Lietuvai ir jos žmonėms su mažiausiais kaštais.
Manau, kad tiek Vytautas Landsbergis, tiek Algirdas Brazauskas prisidėjo prie Lietuvos pažangos ir jų indėlis yra svarbus, tačiau skirtingose srityse ir laikotarpiuose.
Gal labiau Brazauskas, labiau telkianti, o ne skaldanti asmenybė, ne taip priešinanti žmones. Brazauskas, deja, labai mėgo bendrauti su rusais ir nemažai strateginių Lietuvos įmonių perdavė jų žinion, net tuo pačiu buvo “ūkiškesnis”, Landsbergis buvo daugiau diplomatas.
Brazauską palaikyti būtų sunku, nes jis jau seniai miręs. Socdemų stovykloje tokių naujų neiškilo. Bet dabar jau suprantu, kad Brazauskas buvo pozityvesnė asmenybė, taip pat kaip ir politikas, nei Landsbergis, jo palikimą vertinčiau daugiau teigiamai. Kitą vertus nei nežinau kaip jis elgtųsi dabar. Bendra prasme, tiek Brazauskas, tiek Landsbergis vykdė labai panašią ekonominę - socialinę politiką nepriklausomybės pradžioje. Bei vadovavosi panašiais principais - vadovautis ne savo galva, bet užsienio ekspertais. Dar liūdniau yra tai, kad per visą laiką tiek socialdemokratų, tiek konservatorių vykdoma politika Lietuvoje iš principo nesiskyrė.
A. Brazauską vertinu labiau, nes man artimesnė ir labiau priimtina jo asmenybė, žmogiškosios vertybės, paprastumas ir nuoširdumas, bendraujant su tauta.
Jie abu Lietuvos istorijoje (Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu) atliko skirtingas funkcijas ir abu kartu padėjo užtikrinti veiksmingą demokratiją. V. Landsbergis buvo reikšmingesnis telkiant visuomenę siekti nepriklausomybės, o M.A. Brazauskas atliko reikšmingą vaidmenį klojant sėkmingą ekonomikos ateitį. Abu suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojantis naujai atkurtai Nepriklausomai Lietuvai ir klojant jos pamatus. Be Nepriklausomybės nebūtų laisvos Lietuvos, o be klestinčios ir augančios ekonomikos nebūtų sėkmingos valstybės.
Būna pasvarstau, kaip būtų susiklosčiusi Lietuvos (ekonomikos) istorija, jeigu prezidentu po atkūrimo būtų tapęs ne A.M.Brazauskas.
Visgi reikėtų paminėti, kad į klausimą neįtrauktas liberaliosios ekonominės minties aspektas. Primena situaciją, kai prieš kurį laiką buvo transliuojama reklama ir klausiama, kuris telekomunikacijų paslaugų tiekėjas yra geresnis, taip suponuojant, kad trečiojo ir nėra. O jis buvo.
Tiesa, kiekvieną sėkmė pasiekia savo laiku.
Yra labai blogai, kad Lietuva buvo įstumta į pasirinkimą tarp šių dviejų polių. Blogai, nes kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad tų polių priešiškumas ir nesutaikomumas yra fikcija. Peržvelgę TS-LKD ir Socialdemokratų partijų darbus ir politines nuostatas, matome, kad šios dvi partijos puikiausiai gali, jeigu tik prireiktų sudaryti koaliciją ir kartu valdyti Lietuvą. Bendras jų bruožas yra nusisukimas nuo visuomenės ir savanaudiškų savo partijos, artimų joms verslo grupių ir ES, kuri gali atlyginti dosniomis dotacijomis, interesų tenkinimas. Jas abi taip pat vienija neoliberalizmo ir neomarksizmo ideologijos.
Todėl nesirenku nė vieno iš jų. Renkuosi naują Lietuvos Atgimimą ir naują Sąjūdį, kurio tikslas yra stipri, nepriklausoma, teisingumą gerbianti ir klestinti lietuviška Lietuva
Brazauskas, nes pažinojau asmeniškai, o jo ramus, išklausantis veikimo būdas man patinka. Tobulas jis nebuvo, tačiau buvo tikras savo laikmečio lyderis ir autoritetas. Vytauto Landsbergio nuopelnų taip pat neneigiu. Jie abu yra mūsų istorijos puslapiuose, kiekvienas nuveikęs didžių darbų.
Nežinau, ar jiems bereikia mano palaikymo. Tai dvi asmenybės, kurios skirtingais keliais ir būdais buvo kertinės Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Kaip šaliai mums pasisekė ir tai, kad nuo pat pradžių abu jie, o tai reiškia ir jų vedamos politinės jėgos, palaikė integraciją į Vakarus, stojimą į ES ir NATO.
Algirdas Mykolas, buvo tos post sovietinės Lietuvos reliktas. Reikšmingas tuo metu, tačiau vis vieną užsilaikęs tame laikmetyje.
Landsbergis yra mūsų laisvės šauklys!
Keistas klausimas, bet tarkim, kad klausiate ne apie asmenis, o apie jų vykdytą politiką (tuo metu, kai jie abu buvo aktyviais politikais). Tokiu atveju - Landsbergis, nes jis buvo prieš sovietinę nomenklatūrą ir už Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS.
Rodyti daugiau
Suskleisti
Gabija Jankūnaitė
2024-06-03
Rodyti atsakymą
Suskleisti
Jei būsite išrinkta/s į Europos Parlamentą ar kursite arba palaikysite projektus skatinančius visaverčio veganiško maitinimo, švietimo įstaigose, kariuomenėse, ligoninėse ir kitur, pasiekiamumą?
Filosofas Fredrikas Jamesonas kartą rašė: „Lengviau įsivaizduoti mūsų pasaulio pabaigą nei kapitalizmo pabaigą“. Ar manote, kad kapitalizmas yra geriausia ekonominė sistema tiek mūsų dabarčiai, tiek ateičiai?
Ne, kapitalizmas nėra tobula sistema. Nors jis skatina inovacijas ir ekonominį augimą, jis neabejotinai sukelia nelygybę ir socialinę atskirtį. Stipriausieji gauna didžiausią naudą, o kitiems lieka mažiau galimybių.
Nors greito ir paprasto kapitalizmo pakeitimo alternatyvos gali nebūti, galime tobulinti esamą sistemą, kad ji būtų teisingesnė ir tvaresnė. Tai galima padaryti įdiegiant daugiau socialinių garantijų ir saugiklių, siekiant užtikrinti lygesnes galimybes visiems.
Kapitalizmui tobulinti reikalingos tokios priemonės kaip progresiniai mokesčiai, stipresnis darbo santykių reguliavimas, kova su išnaudojimu, nemokamo, prieinamo ir kokybiško švietimo užtikrinimas bei socialinės apsaugos tinklų plėtimas.
Mano supratimu neturime tos sistemos grynosios, arba ji veikia tik labai stambų kapitalq turintiems asmenims. Dažnais atvejais ES o ypač Lietuvoje, laisvas disponavimas privačia nuosavybe labai apribotas. Nemanau kad socialiai teisinga,dabar ir ateityje viskq palikti rinkos mechanizmams.
Kapitalizmas - socialinė ir ekonominė sistema, paremta privačia nuosavybe, asmens laisve ir laisvu sandorių sudarymu, todėl mano nuomonė, kapitalizmas nėra ir pati prasčiausia ekonominė sistema.
Kapitalizmas, nepaisant savo trūkumų, yra geriausia ekonominė sistema tiek dabartinei visuomenei, tiek ateities iššūkiams spręsti, su sąlyga, kad ji būtų tobulinama ir reguliuojama, siekiant užtikrinti socialinį teisingumą ir aplinkos apsaugą.
Kapitalizmas šiuo metu yra sunkiai pakeičiamas, bet jis privalo būti kontroliuojamas valstybės. Laukinio kapitalizmo laikai baigėsi, valstybė privalo užtikrinti socialiai atsakingą aplinką.
Ji yra geriausia. Klausimas yra kaip ją išsaugoti. Nes ji byra akyse. Grįžtame į senąjį feodalizmą. Tiek ekonomiškai, tiek piliečių valdymo prasme - tolstame nuo demokratijos. Vienas dalykas yra objektyvios priežastys, dėl kurių ji nebeatlaiko savo vidinių spaudimų. Kitos - tai suprantu ne vienas aš, panašu, kad tai supranta ir vadinamieji švabistai. Politikos, verslo, mokslo ir kultūros elitui perduota idėja, taikytina likusiems žmonėms - "nieko neturėsi ir būsi laimingas" ir yra dabartinis vadinamųjų globalistų - progresyvistų veiklos vektorius, vedantis į naujojo tipo "puikųjį pasaulį" arba neo-feodalizmą. Reikalinga visaip kaip atsispirti šiam ir ieškoti būdų kaip kitaip spręsti objektyvias susikaupusias pasaulinės kapitalistinės sistemos problemas.
Įvairios krizės (pasaulinė finansų, Covid, migrantų) ir jų kilmės priežastys parodė, kad negalima visko palikti savireguliacijai. Tam tikru momentu gali ir turi įsikišti valstybė ar jos institucijos. Tad esu už kapitalizmą, bet kuris protingai reguliuojamas ar nukreipiamas.
Esu liberalas, todėl tikiu privačia inicatyva, jos įtaka ekonominiams santykiams. Kapitalizmas kaip sistema Ilgainiui stipriai pasikeitė, tapo labiau subalansuota. Kapitalizmas turi įvairių atmainų, tame tarpe autoritarinį. Kspitalizmas kaip ekononinių santykių sistema geriausiai veikia kartu su demokratija.
Rinkos ekonomika netobula, bet geriausia ekonominė sistema, ką žmonija susikūrė. Privati nuosavybė, konkurencija yra stiprus ekonomikos variklis. Neišvengiamai bus transformacijų ir pokyčių, bet rinkos ekonomika kol kas išliks pagrindu.
Neredukuokime problemos į vieną žodį. Yra svarbu, kad valstybėje efektyviai veiktų demokratijos institucijos, o žmonės turėtų laisvę realizuoti savo sumanymus, įskaitant ir ekonominėje sferoje. Tačiau laisva rinka ne visose srityse veikia efektyviai. Ten kur ji veikia, reikia nevaržyti jos veikimo. Laisva rinka neveikia ten, kur pagal savo pobūdį susikuria natūralios monopolijos (pvz. energetikos, transporto infrastruktūra ir t.t.). Tose srityse yra būtinas valstybės reguliavimas. Per didelis kapitalo koncentravimas irgi gali būti žalingas visuomenei netgi tose srityse, kur gali efektyviai veikti laisva rinka. Svarbiausia, kad valstybės politikai nepamirštų, jog esminis jų tikslas yra ilgalaikių visuomenės poreikių užtikrinimas ir netaptų įtakingų verslo grupių žaisliukais ir įrankiais.
Nemanau, kad kapitazimas dabartine forma išliks artimiausioje ateityje, ypač Dirbtinio intelekto amžiuje. Tokio kaip įsivaizdavo Jamesonas kapitalizmo nebus.
Tikrai nemanau, kad kapitalizmas yra geriausia ekonominė sistema, kuri su mumis išliks per amžius. Iš klausimo spėju, kad žinote, kad yra nemažai autorių, kurie jau šiandien sako, kad mes nebegyvename kapitalizme klasikine prasme. O kapitalizmas turi daug problemų, bet kaip ir sufleruoja Jamesonas, mums stinga vizijos, kas galėtų būti po jo.
Nesu tikra, ar pats kapitalizmo terminas nėra iš praeities ir nebelabai tiinka mūsų dienų timrovei, kuri atveria naujas galimybes. Matome, kad nebūtinai vieno laimėjimas reiškia kito pralaimėjomą. Keičiasi žmonių mądtysena ir elgesio modeliai, savanaudiškumas nebeatrodo patrauklus
Tai klasikinė kapitalizmo teorija nebegali visko paaiškinti . Tikrai gyvenam įdomiais laikais
Rinkimai baigėsi, bet mes tikrai nepamirštame, ką anksčiau kalbėjo ir žadėjo kandidatai! Spausk ant skirtingų rinkimų ir sužinok, kas siekė pergalės juose, kokius atsakymus pateikė į jūsų klausimus, bei kaip išrinktieji į postą įgyvendino duotus pažadus
